Lewis & Short

obtūrātĭo, ōnis, f. [obturo], a stopping up: aurium, Vulg. Eccles. 27, 15.

• ...
• obtrunco
• obtrūsĭo
• obtŭĕor
• obtŭor
• obtŭĭtus
• obtundo
• obtūsus
• obtunsus
• optūsus
• obtūsē
• obtunsĭo
• obtunsus
• obtūrācŭlum
• obtūrāmentum
• optūrāmentum
• obtūrātĭo
• obturbātĭo
• obturbātor
• obturbo
• obturgesco
• obtūro
• obtūsē
• obtūsĭangŭlus
• obtūsĭo
• obtūsus
• ...