Lewis & Short

obsĕcrātor, ōris, m. [obsecro], one who entreats, a suppliant, Ven. Fort. Vit. Ger. 6.

• ...
• obscēnus
• obscaenus
• obscoenus
• obscēna
• obscēnum
• obscēnē
• obscūrātĭo
• obscūrē
• obscūrĕfăcĭo
• obscūrĭtas
• obscūro
• obscūrus
• obscūrum
• obscūrē
• Obscus
• obsĕcrātĭo
• obsĕcrātor
• obsĕcro
• opsĕcro
• obsĕcundanter
• obsĕcundātĭo
• obsĕcundātor
• obsĕcundo
• obsĕcundanter
• obsĕcūtĭo
• obsĕquūtĭo
• obsĕcūtor
• obsĕquūtor
• obseptus
• obsĕquēla
• obsĕquella
• ...